Blogybiu blogas

Jau seniau norėjau parašyti šita tema… na, svarbu prisiruošiau.

Taigi, ką pastebėjom visos penkios, bandydamos susikurti tinklaraštį (blogą) blogas.lt:
Pati didžiausia problema, kad administratorius su mumis nebendravo :) Kreipėmės dėl galimybės rašyti į tinklaraštį, kaip atskiroms administratorėms. Atsakymo nesulaukėm. Be to ir dėl neveikiančio gruodžio kalendoriaus užsiminėm.

Toliau su dizainu susijusių problemų irgi turėjom. Niekaip negalėjom normaliai suvienodinti teksto, pagalboje nepaaiškinta, kaip įterpti kategorijas, taip pat neįmanoma sukurti automatinio įrašų kategorijose skaičiavimo.

O pats blogiausias dalykas, kad nemažai kartų jungiantis savo prisijungimo duomenis, įmesdavo visai į kitų žmonių tinklaraščius, iš kurių nebuvo galima atsijungti..:) Nors čia gal ir linksmiausia :D

Gailė

Rodyk draugams

©: http://www.kdi.lt/site_images/studies/bacalaureate/photo/graphic_photo_01.gif

Praeitais metais man teko domėtis problema, kuria visuomenėje egzistuoja daug prieštaringų nuomonių. Tai valgymo sutrikimai arba daugeliui geriau pažįstami kaip anoreksija, bulimija, nutukimas. Nenoriu nieko moralizuoti, smerkti ar išteisinti, tiesiog pateiksiu faktus, kuriuos man pavyko išsiaiškinti:

• nuo valgymo sutrikimų kenčia 5% žmonių populiacijos (30 mln. žmonių), ne ką mažiau nei nuo alkoholizmo ar narkotikų;
• nuo 5% iki 20% sergančiųjų miršta nuo … savižudybės;
• praėjus 3 metams nuo ligos pradžios tikimybė pasveikti mažėja nuo 80% iki 20%.

Negalvokime, kad tai tik liesučių manekenių problema - sergančiųjų amžiaus ir lyties ribos nyksta. Šios ligos kamuoja tiek pradinių klasių moksleivius, tiek vyresnio amžiaus žmones, tiek merginas/moteris, tiek vaikinus/vyrus (jie sudaro 20% visų sergančiųjų). Dažnai galvojama, kad šiomis ligomis suserga tuštybės manijos arba narcicizmo apimti žmonės. Tačiau, anot mokslininkų, tai yra žmonės, kurie nepajėgia pasipriešinti žiniasklaidos ir visuomenės peršamoms “mados normoms”, kad populiarūs, gražūs, draugų ir aplinkinių mėgstami bei mylimi – tik liekni žmonės, tad tiems, kurie suvokia save kaip neatitinkančius nustatytų išvaizdos standartų kartais tik juokais, o kartais ir visiškai rimtai tenka išklausyti kritikos, patirti spaudimą, nerimą, kad yra kažkokie netokie. Be to, mitybos sutrikimai traktuojami kaip paauglių pagalbos šauksmas, noras būti globojamam, išklausytam, suprastam bei mylimam su visais realiais bei įsivaizduojamasi trūkumais.

©:http://chrystal.blog.hr/2007/05/1622689855/anoreksija.html

Mes negalime pakeisti tam tikrų psichologinių dalykų, kurie lemia žmonių polinkį į valgymo sutrikimus: nusiteikimą, kai maistas - didžiausias priešas, nes žvelgiant į javainių batonėlį regimi juosmens sritį užgulantys papildomi kilogramai, arba kai maistas pakeičia draugus, nes maloniausiu laisvalaikio praleidimo būdu tampa bulvių traškučių kimšimas pasislėpus už lovos kampo, mes galime pakeisti tuos dalykus, kuriuos kartais visai nesąmoningai skatiname patys ir kurie iš dalies nulemia žmonių polinkį į nevisavertiškumą arba nesveiką perfekcionizmą – mes galime išgyvendinti tobulo (liekno) kūno fetišizmą, kaip tai sėkmingai pradėjo daryti Dove kompanija. Atsiliepdami į sergančiųjų bulimija ir anoreksija nebylų pagalbos šauksmą, mes galime apgaubti juos dėmesiu, supratimu ir jokių grožio kartelių nekuriančia meile…

Padėkime mylimiems žmonėms išsivaduoti iš svarstyklių vergijos ir pamilti patiems save!!!

Laura

Rodyk draugams

Neseniai Laura rašė apie popierinį spam'ą į namų pašto dėžutes. O vat tokį spam'ą turbūt tik Elektrėnuose galima gauti :) Vakar draugas parodė “draugišką” raštelį, kurį jis gavo į pašto dėžutę. Nusprendžiau pasidžiaugti su visais tokiu “prikolu”.

Iškyla klausimas - kaip jaustis?

Ieva

Rodyk draugams

Ankstyvas sekmadienio rytas darbe …pats metas pasiskųsti…Bet šįkart ne apie darbą – apie „bardakus“ bendrabučiuose. Juokingos tos taisyklės, kurios sudaromos tik tam, kad būtų laužomos. Kaip bomžai viešajame transporte jų nesilaiko iš dokumento “VILNIAUS UNVERSITETO BENDRABUČIŲ VIDAUS TVARKOS TAISYKLĖS“:

III. BENDRABUČIO GYVENTOJŲ TEISĖS IR PAREIGOS

 3.2 Bendrabučio gyventojui draudžiama:

    3.2.1. Vartoti bendrabutyje alkoholinius gėrimus, alų (tikriausiai tai neįeina į alkoholinių gėrimų sąrašą), narkotikus bei pasirodyti bendro naudojimo patalpose neblaiviems.

 Užrašas bendrabučio laiptinėj :)

    3.2.3. Garsiai klausytis muzikos ar kitaip triukšmauti . (net grasinama pinigine nuobauda)

    3.2.5. Savavališkai perkelti bendrabučio inventorių iš vienos patalpos į kitą. (dažnai kolidoriuose galima pasirinkti čiužinių, lovų ir šiaip visokių antikvarinių baldų).

    3.2.8. Nesant būtinumui važinėtis liftu, gadinti lifto apdailą, rašinėti ant sienų, važinėti daugiau žmonių negu nurodyta liftų naudojimo instrukcijoje.

Čia dar vienas mielas vaizdelis :)

Na ir paskutinis įdomesnis dalykas aptinkamas virtuvėje ant sienos. Jau seniai pakabinta, bet tik neseniai perskaičiau. Atkreipti dėmesį į pirmą punktą. Atsiprašau už nuotrauką, fotografė nekokia aš :)

Išspaudė šypseną :)

Ne visos blogybės jau tokios blogos :)

Gailė

Rodyk draugams

Nežinau nežinau nežinau… Bet darbe kartkartėmis pasitaiko tokių žmonių, kurie beveik visam kolektyvui kaišioja pagalius į ratus. Ir dėl to jaučias netgi geriau… Keista, labai keista. Kai kolegos turėtų padėti vienas kitam darbą atlikti kokybiškiau, stengtis palengvinti jį, atsiranda tokių kam tai nesuvokiama ir elgiasi priešingai. Kodėl? Atsakyti negaliu, nes niekaip negaliu suprasti priežasties.

Gal žmogui jau atėjo laikas permainoms, pasidarė darbas nebemielas ir mielesniu jį padaro nesėkmingas mėginimas visus „statyti ant blakstienų“? Gal derėtų keisti darbo vietą? Ką daryt?… :)

Loreta

Rodyk draugams

Kadangi jau
nebeturiu jėgų pykti (per dieną viršijau nustatytą normą), nesiskųsiu kaip
apačioj gyvenantys kaimynai nuskaidrina mano gyvenimą. Nusprendžiau, kad geriau
pasidalinsiu su jumis vienu iš auklėjimo metodu.

Atsižvelgiant į
tai, kad kaimynas dievina tuctucą, nemanau, kad jis mėgsta klasikinį roką, juo
labiau pankroką. Kai tik kaimynėlis pradeda rūkyti į gartraukį, mes iškart
užleidžiam jo mėgstamiausius pankroko gabalus. Manau, kad po mumis neblogai
turėtų girdėtis keturių S90 kolonėlių bosai, žinant naujos statybos namų
izoliaciją. He he he.. Šios priemonės naudojimo pagrindinis tikslas yra
kaimynui išugdyti Pavlovo sąlyginį refleksą, t.y. kai jis užtrauks dūmelį,
išgirs savo mėgstamą dainą/dirgiklį ir jam cigaretė iškris iš rankų. Kaip manot,
ar suveiks? Na, kol kas pastebėjom, kad jam ne tik cigaretė kažkur iškrenta,
bet po gero pusvalandžio ir iš namų išvažiuoja – efektas pranoko mūsų
lūkesčius…

Živilė

Rodyk draugams

Šiandien ilga diena… Dirbu  11.25 val. To priežastis - pilnas etatas ir studijos universitete.

Taigi pasigirsiu, kad su kolege pamastėm, kas mus labiausiai demotyvuoja kaip darbuotojas:

1. „Pažadų aruodas“. Kai neišpildomi vadovų darbuotojams duoti pažadai;

2. „Mokymas mažo vaiko principu „. Atsainus požiūris į tavo darbą: duodamas naujas darbas, o  apmokymams skiriamas minimalus dėmesys. Nuostata: visko išmoksi per klaidas;

3. „Kur tu pabėgsi ?“ nuostata. Nekeliami atlyginimai darbuotojams, nes jie nepaklausios kompetencijos.

 

 

 

4. „Nieko nėra pastoviau už permainas“. Dažnos pertvarkos, tad nežinai, ar rytoj tavęs neišmes pagal  „savo“ noru pasirašytą prašymą atleisti iš darbo;

5. „9 amatai, 10 – badas“. Duoda ir duoda daug smulkių darbelių, todėl negali gilintis nei į vieną konkrečią sritį. Tai iš esmės nieko nemoki dorai.

Iš tikrųjų  lyginant su ankstesne darboviete čia tikrai daug geriau, bet…

 

Kaip suktis iš tokios padėties? Išeičių yra daug, štai kelios iš jų:

a) keisti darbą. Pvz.: šiuo metu Vilniaus darbo biržoje užregistruota 4414 laisvų darbo vietų, o tai tik 58 proc. Lietuvos įmonių pasiūlymai;

b) laukti šv. Kalėdų ir tikėtis stebuklo;

c)  pakeisti savo požiūrį į darbuotojų motyvavimą “teisingu” požiūriu.

Gailė

Rodyk draugams

©: http://www.lietuviams.com/files/Image/506.JPG

---

Tai ne mano įrašo pavadinimas - tai straipsnio, kuris puikuojasi Lietuvos ryto interneto portale, antraštė. Kadangi vakar kaip tik rašiau apie nepagrįstą, dažnai klaidingą užsieniečių nuomonę apie lietuvius, perskaičiusi straipsnį, nusprendžiau šią temą pratęsti. Straipsnyje aprašyta istorija, tiesa sakant, šiek tiek šokiruojanti. Viena lietuvių šeima iš Šiaulių parduoda visą turtą ir išvyksta gyventi į Angliją. Po 3 metų sunkaus darbo nusiperka kuklų namą Londono priemiestyje ir bando kurtis gerbūvį, kai “kur buvę, kur nebuvę” gyvenimą jiems pradeda drumsti kaimynai anglai labai aiškiai ir vaizdžiai reikšdami priešiškumą šiauliečių Kadžių šeimai. Nuo užgauliojimų “Russian vanka” , “F***ing kosovo” kaimynų konfliktas priartėja iki to, kad anglai pradeda pjaustyti lietuvių namo vamzdžius, pilti jų kieme savo šiukšles, mėtyti į važiuojantį lietuvių šeimos automobilį akmenis, netgi sumuša p. Alę ir apkaltina, “neva gynėsi nuo jos agresijos”. Rezultatas tas, kad lietuviai per metus ir 8 mėnesius policijos pareigūnus iškviečia 40 kartų, bet šie konkrečių veiksmų imasi tik paskutinį kartą, kai užgauliojimo liudininkais tampa puse gatvės kaimynų…

Ši situacija man primena juodaodžių ir “baltųjų” amerikiečių konfliktus. Straipsnyje aprašytą situaciją greičiausiai “įkaitina” lietuvių-emigrantų “reputacija” užsienio šalyse: juk Švedijoje kiekvienas automobilis, važiuojantis lietuviškais numeriais iš karto stabdomas pareigūnų ir tikrinamas vairuotojų blaivumas, kertant ES šalių sienas dažnai patikrinamas lietuvių vežamų eurų “tikrumas”, o Vokietijos “raudonųjų žibintų kvartaluose” mirgėte mirga lietuviški moterų vardai… Prie to prisideda ir užsienio piliečių išankstinimas nusistatymas prieš mus kaip buvusius “SSRS'iečius”. Bet ar tai gali pateisinti tokį elgesį su lietuvių Kadžių šeima? Juk reikia vertinti pirmiausiai žmogų, o ne tai, kas parašyta jo pase!!

Gaila, kad blogi pavyzdžiai daug greičiau užkariauja kultūrinę “areną” nei geri… Tik kas dėl to kaltas? Ir ar apskritai verta tokių ieškoti?!

*©: aptarto straipsnio ir įrašo pavadinimo autoriai - Rūta Rukaitė, Darius Baltušis “Londono žinios”

Laura

Rodyk draugams

© http://www.mintis.lt/darbai/Paneveziui-500/Mantas%20Velykis/lietuva.gif 

Nežinau, ar Jūs esate susidūrę su užsieniečių požiūriu į mus, lietuvius, bet man teko ir ne kartą ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Turiu prisipažinti, kad mane neišmanėlių užsieniečių replikos gerokai suerzindavo, kartais suglumindavo ir netgi trumpam buvo atsiradęs tautinio  nepilnavertiškumo kompleksas, su kuriuo laikui bėgant „susidorojau“. Visų pirma, apibendrinant studijų ir kelionių užsienyje metu išgirstas replikas, galiu išskirti keletą dažniausių:

- O Jūs nenorite atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos? Nejaugi Jums iš tikrųjų gera gyventi priespaudoje?

- Lietuviai turbūt jaučiasi labai civilizuoti, kad senosios Europos šalys iš pasigailėjimo priėmė Jus į Europos Sąjungą;

- Kokia lietuvių gimtoji kalba – lenkų ar rusų? Lietuvių? Jūs turit gimtąją savo kalbą?!!! (koks atradimas) Tai kaip ji skamba – panašiau į rusų, ar į lenkų?

- Kaip aš įsivaizduoju Lietuvą? Šviesiaplaukes, mėlynakes, švelniai tariant, „pasileidusias“ lietuvaites bei apgirtusius nemandagius vyrus.

- Jūs buvot, esat ir visada būsit rusai!

- Jeigu norėsiu aplankyti komercializacijos ir urbanizacijos nepaliestą kraštą, aplankysiu Lietuvą!

Tai tik keletas pavyzdinių ištraukų iš bendravimo su užsieniečiais. Aišku viena – jie apie mus galvoja ne itin palankiai, nes mes jiems asocijuojamės su grėsmingąja TSRS, esam sukčiai, tinginiai, prasigėrėliai ir bėdžiai.

Bet žinot ką, iš pradžių linksėjusi galvą, kad galbūt taip ir yra, aš supratau, kaip klystu! Mes turim kuo didžiuotis! Dar ir kaip! Pradėjau jiems pasakoti apie mūsų profesionalius krepšininkus, lengvaatlečius, gracingąją „Žuvėdrą“, natūraliai žavią Lietuvos gamtą, Vilniaus Senamiestį ir paslaptingąją Kuršių Neriją, atgyjantį originalų lietuvišką kiną ir minias pritraukiančius spektaklius…

Būtų galima vardinti ilgai, bet svarbiausia – visų mūsų požiūris į tai, kas mes esame, ką turime ypatingo ir išskirtinio. Kiekvienoje šalyje, ne išimtis ir Lietuva, egzistuoja opių problemų, kurios neturėtų užgožti šalies žavesio. Aplinką bei požiūrį kuriame mes, ir jeigu panorėsime, įvairiomis akcijomis, netradiciniais projektais, o galbūt tiesiog šypsena nustebinsime tuos, kurie „už jūrų marių“ net nelabai įsivaizduoja, kas Lietuvos sostinė.

Laura

Rodyk draugams

Man kartas nuo karto iškyla klausimas: ar patiekalų pagaminimas kavinėse iš anksto (arba apskritai užšaldymas), o mums apsilankius jose patiekalų pateikimas pašildžius mikrobangų krosnelėje; tos pačios sriubos patiekimas užsisakant skirtingais pavadinimais; ne visiškai teisingai nurodyta patiekalo sudėtis; aptarnaujančio padavėjo meniu nežinojimas, nuolat besitęsiantis užsakymų painiojimas; atneštas atvėsęs patiekalas, o dar geriau ne šviežias maistas ir t.t. YRA KOKYBĖ?

Man kelia abejonių… Esu įsitikinusi, jog panašių pastebėjimų turiu ne tik aš.

Tačiau paprastai  kavinės „nesijaučia kaltos“ dėl savo klaidų.

Kaip tuomet priminti kavinėms, jog yra dar toks dalykas kaip kokybė? Gal reikia išmokti drąsiau kovoti už savo teises ir nebijoti, kad pasirodysiu per daug reikli. Tuomet galbūt pasitemps ir kavinių darbuotojai, nedrįs man patiekti gerokai atvėsusio, nešviežio patiekalo ir pamąstys, jog klientas ir kartais gali būti teisus.

 

Loreta

Rodyk draugams