Blogybiu blogas

Man kartas nuo karto iškyla klausimas: ar patiekalų pagaminimas kavinėse iš anksto (arba apskritai užšaldymas), o mums apsilankius jose patiekalų pateikimas pašildžius mikrobangų krosnelėje; tos pačios sriubos patiekimas užsisakant skirtingais pavadinimais; ne visiškai teisingai nurodyta patiekalo sudėtis; aptarnaujančio padavėjo meniu nežinojimas, nuolat besitęsiantis užsakymų painiojimas; atneštas atvėsęs patiekalas, o dar geriau ne šviežias maistas ir t.t. YRA KOKYBĖ?

Man kelia abejonių… Esu įsitikinusi, jog panašių pastebėjimų turiu ne tik aš.

Tačiau paprastai  kavinės „nesijaučia kaltos“ dėl savo klaidų.

Kaip tuomet priminti kavinėms, jog yra dar toks dalykas kaip kokybė? Gal reikia išmokti drąsiau kovoti už savo teises ir nebijoti, kad pasirodysiu per daug reikli. Tuomet galbūt pasitemps ir kavinių darbuotojai, nedrįs man patiekti gerokai atvėsusio, nešviežio patiekalo ir pamąstys, jog klientas ir kartais gali būti teisus.

 

Loreta

Sekmadienis
– tvarkymosi ir maisto gaminimo diena…Tad kartais prireikia miltų..

Ū lia
lai..ir ką aš randu: 3 pradaryti miltų pakeliai. Žiūriu į galiojimo datą:

1 variantas - 2007 09 28;

2 variantas - 2007 07 27;

3 variantas - 2005 12 13 (net ir aš, gyvenime mačius ir šilto, ir šalto,
lieku nustebinta);

Viskas keliauja į šiukšlių vamzdį.. Pervadinu sekmadienį – tik tvarkymosi
diena …

Iš tikrųjų būtų gerai, kad maistas gestų lėčiau. Na, tada gal reiktų gyvent
Amerikoj, ar kokioj Airijoj… Kur konservantai – visagaliai.

Prašau draugės nufotografuoti airiškų saldainių dėžutę ir tyrinėju, kuo
nuodijami jų valgytojai:

1. E500-natrio karbonatas (bazė). Išgaunamas iš jūros
vandens ar druskos. Natūralus mineralas. Poveikis nėra žinomas;

2. E502-kalio karbonatas (bazė). Išgautas iš kalio chlorido, natūralus mineralas. Poveikis taip pat nėra
žinomas;

3. E341-kalcio fosfatas (rūgštingumą reguliuojanti medžiaga, kietiklis,
tešlos kildymo medžiaga, lipnumą reguliuojanti medžiaga ). Tai fosforo rūgšties
kalcio druskos,įeinančos į kūno sudėtį. Siekiant išvengti kalcio trūkumo jį
reikia naudoti ribotai, nes jis turi savybę surišti kalcį. Pašalinio poveikio
nepastebėta;

4. E442 - amonio fosfatidai. Tai sintetinis emulsiklis Gaunami iš
amoniako ir riebalų rūgščių, daugiausiai iš rapsų sėklų aliejaus. Naudojant
maiste nežinomas;

5. E492 - sorbitano tristearatas (pusiau sintetinis emulsiklis ). Tai
augalinės ar gyvulinės kilmės įprasta riebalų rūgštis, gaunama iš sorbitolio ir
stearino rūgšties. Suskaidomas iki sorbitolio ir stearino rūgšties be pašalinio
poveikio.

Ir ką? Iš viso 5 konservantai. Tačiau lyg ir nieko kenksminga nėra, tik
baisiai viskas skamba. Saldainiai galioja iki 2008 02 17, ilgai bus galima
mėgautis.

Skaičiau, kad produktuose, kurių galiojimo
laikas ilgesnis nei 6 mėnesiai visada yra konservantų ir dar visokių įdomių
dalykėlių. Jeigu domitės šia tema, čia aprašyti
visi E grupės konservantai.

Gailė

©: http://www.tijdvoorvis.nl/02_recept_detail.asp?intRecipeId=638

Turbūt daugeliui šis vaizdelis atrodo skaniai ir kelia apetitą. Tačiau TAI – tik dar viena blogybė.

Paprikos – mano priešas. Jau seniai su jomis nedraugauju, man jų kvapas ir išvaizda kelia šleikštulį, pasibjaurėjimą ir kitus nemalonius jausmus. Jų užvalgius, kad ir nedidelį kiekį, atsiranda sunkumo jausmas skrandyje, sustoja virškinimas, prasideda pilvo skausmai, pykina – gyvenimas tampa nemielas…

Visi mano artimiausi draugai žino, jog man reikia saugotis tiek žalių, tiek troškintų, tiek keptų ir kt. paprikų. Aš pati valgydama kavinėse visada stengiuosi atsiklausti ar patiekale nėra šio ingrediento. Tačiau ne visi patiekalai yra tokie „nekalti“, kaip gali pasirodyti iš pavadinimo.

Kartą pietavau Pizza Jazz picerijoje, užsisakiau patiekalo pavadinimu „Makaronai su vištiena“. Tiesą pasakius, man net minties apie paprikas tuo metu nekilo – skrandis ramybės nedavė, orkestrus grodamas. Na ir padavėja atnešusi lėkštę, iškilmingai padėjo man ant stalelio makaronus su vištiena bei didžiuliais gabalais paprikos. Nusivylimas buvo begalinis, jau nekalbant apie pojūčius, kurios man sukėlė tos smirdinčios paprikos.

Žinoma, ėjau aiškintis, papasakojau savo situaciją, jog esu alerginga ir tikrai nesiruošiu valgyti ir mokėti už šiuos makaronus. Nors ir nenoriai, bet priėmė tą patiekalą atgal.

 

Dar didesnio pasipiktinimo ir nusivylimo iš manęs sulaukė dienos sriuba – barščiai, kuriuose puikavosi jos didenybė-bjaurybė paprika. Tąkart mane išgelbėjo draugė Judita, su kuria apsikeitėm sriubytėm. Klausimas: Nuo kada barščius su paprikom verda?!

Aš suprantu, jog padavėjai negali nuspėti kiekvieno žmogaus pageidavimų, norų bei alerginių reakcijų vienam ar kitam maisto produktui, tačiau norėtųsi, jog kavinių meniu būtų išsamesni.

Ieva

Jau antrą vasarą iš eilės su draugais susiruošiam pakeliauti. Šįkart eurotrip‘o galutinis tikslas – Roma. Ekspromtu kelioms dienoms likus iki išvykimo išsinuomavom kemperį. Mums labai pasisekė - vasarą išsinuomavom kemperį, kai paprastai visi jie būna rezervuoti jau nuo pavasario pradžios.

Deja, bet kelionė nebuvo tokia sklandi kaip kad tikėjomės. Sugedom, ir ne kur kitur, o pačioj Romoj. Ramiausiai važiavome, kol nepradėjo sklisti dūmai iš užvedimo spynelės. Sudegė spynelė, signalizacija, starteris, laidai, rėlė, saugikliai. Beje, radome neįtikėtiną dalyką – apie 90% saugiklių buvo apvynioti vielute. Et, tas lietuviškas taupumas… Tikimės, kad dėl tų sutaupytų 2 lt nuomotojas praturtėjo.

Bendraudami su meistrais, pradėjo mokytis italų kalbos. Galime pasigirti tokiais pasiekimais:  „roto“ (sugedęs), „filo“ (laidas), „fumo“ (dūmai).

Kadangi „gatvėje“, kol meistras taisė, teko pagyventi porą dienų, tapome naujaisiais italų kaimynais. Sugedome rajone, kuris negarsėjo saugumu, todėl kemperio negalėjome palikti vieno. Teko neišvengiamai bendrauti su kiaurą dieną nieko neveikiančiais italais. Kai ryte atsikeldavome ir išlipdavome iš kemperio, mus visad pasveikindavo plikis, kuris manė mokąs ir bandė su mumis susikalbėti vokiškai. Moteris – Smygolas taip pat karts nuo karto užsukdavo. Jos balsas priversdavo visą mano odą pašiurpti. Labai nudžiugome sutikę moterį jamaikietę, kuri vienintelė šnekėjo angliškai. Tai buvo žmogus, kuris mums paaiškindavo, kas vyksta, ir mes suprasdavome :)

Po poros dienų mus pažinojo jau beveik visas rajonas ir visas kavines buvome aplankę, bet ne todėl, kad eidavome ten pavalgyti, bet todėl, kad vis prašydavomės pas juos į tualetą. Iš nuobodulio sugalvoti nauji kortų žaidimai vedė iš proto.

Pagaliau meistras privertė kemperį užsivesti. Už darbus paprašė TIK 600 eurų. Atsiskaitę su juo, tęsėm kelionę…

Laukite tęsinio apie tai, koks kelias ir džiaugsmas važiuojančiu kemperiu buvo trumpas…

Živilė

Pratęsdama erzinančių reiškinių, t.y. įkyrios komercinės reklamos prieš didžiąsias žiemos šventes, temą norėčiau su jumis padiskutuoti apie dar vieną mane be galo erzinantį dalyką. Kreipiuosi į visus, kurie, kaip ir aš grįžę po darbų, mažiausiai 15 minučių stovi daugiabučio laiptinėje prie savo pašto dėžutės, bandydami MILŽINIŠKOJE krūvoje reklaminių lankstinukų, beverčių neaiškios paskirties dovanų kuponų, didžiųjų prekybos centrų „Savaitės prekių“ žurnalų surasti sąskaitą už komunalines ar mobiliojo ryšio paslaugas, prenumeruojamo mėgiamo žurnalo numerį ar mielą laiškelį nuo už jūrų marių gyvenančio draugo (būna ir tokių, kurie ne tik elektroniniu paštu rašo :) ).

Dar blogiau būna tuomet, kai bandant ištraukti žurnalą mažyčiai lankstinukai iškrinta iš laiškų dėžutės, pasklinda po laiptinę ir netyčia tuo pat metu pro šalį praeina pati didžiausia bambeklė-kaimynė, kuri pradeda ilgiausią moralą apie nekultūringą, laiptines teršiantį ir į jos gėlių vazonus nuorūkas mėtantį jaunimą.

Koks viso to rezultatas?…

- Eilinį kartą susipyksti  su kaimyne ir jauties be galo „šauniai“ pabaigęs „šaunią“ darbo dieną;

- Dar 15 minučių nuo žemės burbėdamas renki reklaminius lankstinukus ir nešies namo su pasimėgavimu išmesti juos į šiukšlių dėžę;

- Gauni sąskaitą už paslaugas su paryškinta skola už praėjusį mėnesį.

Kaip su tuo kovoti?…

Geras klausimas ;). Mums nebepadeda net rakinama laiptinė su kodu.

Ko galima imtis?…:

-      užklijuoti pašto dėžutės angą laiškams mesti ir atklijuoti tik tomis dienomis, kai siunčiamos sąskaitos (mėnesio vidurys, 13-16 dienos);

-     užklijuoti užrašą „Reklaminiai lankstinukai nepageidaujami“, bet spėkit ar tai sustabdys Pečkiną, kuriam reikia vis tiek dirbti savo darbą.  O prieš Kalėdas jis labai uoliai stengiasi, norėdamas gauti kuo didesnę kalėdinę premiją;

-     užsisakyti ir gauti visas sąskaitas elektroniniu būdu ir apskritai neatidaryti pašto dėžutės. Jeigu reklaminis spausdintas „šlamštas“ veršis per kraštus, neapsikentusi bambeklė kaimynė vis tiek jį sutvarkys…

-     reklaminius lankstinukus perdėti į kaimynų pašto dėžutes, aišku kai niekas nemato. Tačiau tai būtų tik trumpalaikio veiksnumo priemonė, nes kaimynai gali sugalvoti tą patį ir tada reklaminio šlamšto bus tik dar daugiau.

Taigi, kaip jūs galvojate?…

Laura

Nežinau kaip į
tai reaguojate Jūs, tačiau iškart po Helovyno pradėta Kalėdinė puošyba bei
kalėdiniai pasiūlymai mane erzina… Dar lapkričio mėnesį užėjus į bet kurią
parduotuvę pastebi ten kuriamą Kalėdų dvasią: Kalėdų eglutė, įvairios kalėdinės
dekoracijos ir neišvengiamai ypatingi kalėdiniai pasiūlymai.

Nesąmonė - kai
jau visiškai priartės tikrosios Kalėdos, aš priprasiu ir nepastebėsiu tų visų
puošmenų… Iki Kalėdų išgaruos ir pakili nuotaika… Apie krikščionišką
tradiciją Kalėdų eglutę puošti Šv. Kūčių vakarą jau seniai net minčių nebėra…

O
visi tie kalėdiniai pasiūlymai, nuolaidos, akcijos…

Komercija baigia
užvaldyti viską. Pinigai ir pelnas naikina kalėdinę dvasią…

Ką Jūs manote apie tai?… Mane tai piktina…

Galbūt būtų neprošal „cenzūruoti kalėdinę
prekybą“ – pavyzdžiui Kalėdų karštinės pradžią oficialiai paskelbti žiemos
pradžią – gruodžio 1-ąją?..

Loreta

Jau daugiau nei
savaitę mane kirbino mintis parašyti apie tai, apie ką nesu kompetentinga
spręsti ir galiu kalbėti tik iš vartotojiškos/klausytojiškos pusės. Užbėgdama
už akių turiu pasakyti, kad nesu kokios nors rimtosios muzikos gerbėja ir
tikrai dar nepribrendau iki ausyse spengiančių operų ar simfoninio orkestro
koncertų. Tačiau kai kas mane iš tiesų pradėjo nervinti, ir netgi labai… Tai
prieš savaitę išgirsta „dainuška“ mergaitės Vikos apie Ričką.

Prisimenate tuos
žodžius, „<...> oj Rička Rička, tu afigienai
patrauklus, oj Rička Rička tu nerealiai tratata…“. Pripažįstu, kad tai
labai lengvo turinio, smagi dainuška, kurią nenustebčiau išgirdusi Jūžintų
kaime po Andriaus Rimiškio superhit‘o Lietuvos žemėj – „Mes vyrai“, arba po Radžio skardaus klerkimo „Ką
daryt???!!!“. Tačiau, kai vis dažniau girdžiu šį „kūrinį“ (net nedrąsu man jį
taip vadinti) skambant radijo stočių eteryje ir kai netikėtai išgirdau jį esant
Lietuvos radijo stočių top‘ų viršūnėse….. Na atleiskit, mielieji, bet jau
nieko nebesuprantu….

Negi visi Lietuvos muzikos
klausytojai tapo „Oj rūri rūri rūri raaaa“ arba „Jūs brunetės, mes blondinės, prasagstytos palaidinės…“ gerbėjais ir
jiems nebesinori dainoje išgirsti bent jau melodijos? Negi mes tikrai taip
dažnai kilnojam stikliuką ir alaus bokalą, kad mūsų galvoje teužsilieka banalių
dainų nereikšmingi žodžiai? Man daros truputėlį nejauku, nes pasitvirtina labai
taikliai išsakyta mintis apie lietuvių muzikinė skonį – „kokia paklausa, tokia
ir pasiūla“…

Žinau, kad tikriausiai sulauksiu
didelės kritikos, būsiu išvadinta seniena atsiduodančia senamade, bet man tik
norisi užduoti vieną paprastą klausimą: ar dar pamenate minias žmonių,
besirenkančių į Andriaus Mamontovo koncertus? Kaip manote, kodėl jie ten eina?
Gal todėl, kad jaučia, jog dainininkas nuoširdžiai nori ir TURI ką pasakyti
savo klausytojams?

Galiu išduoti labai paprastą
receptą bandymui naujai išgirsti seną gerą muziką: pabandykite nupūsti dulkes
nuo palėpės kampe riogsančių „Foje“, „The Beatles“, Chris Rea, Joe Cocker ir kt. legendinių grupių
bei atlikėjų dainų ir paklausykite bent keletą minučių…. Na ir kaip
jaučiatės? Mintys klajoja ir kūną užlieja šiluma? Gera ir ramu? Taip, taip ir
turėtų būti… Ar jaučiate tą patį klausydami Fainos arba Blogų mergaičių
„aukštos“, išliekamosios meninės vertės kūrinių? 

Laura

Buvo ramus
trečiadienio vakaras… Na toks „ramus“, kaip ir visi, kai per televizorių rodo
krepšinį :) O pastarojo buvo daug: „Žalgiris“ žaidė su Maskvos CSK, po to iš
karto sekė „Lietuvos ryto“ ir Stambulo „Efes Pilsen“ rungtynės… Tąkart jos
buvo kitokios: ne todėl, kad „Lietuvos Rytas“ sugebėjo pralaimėti turnyrinės
Eurolygos lentelės apačioje „besivelkantiems“ turkams, bet todėl, kad labai jau
keistai skambėjo „etatinio“ komentatoriaus Roberto Petrausko balsas, o dar
keisčiau jo komentarai…

Tfu… ten gi
buvo visai ne TV3, ir, mūset, ne Robertas Petrauskas…. (velnias, tai negi ir
vėl padauginau alaus?!…).

Per Tango TV
pakankamai įtemptas krepšinio varžybas komentavo kažkoks keistas balsas, kurį
pavadinsiu ponu „Iškalbinguoju X“. Tai buvo pirmosios varžybos, kuomet
užmiršau stebėti žaidimą, o ausimis gaudžiau kiekvieną šio sąmojingo vyruko
posakį – jų, beje netrūko:

„<...> ir
tai buvo tarsi dūris šaltu suomišku peiliu į paširdžius gūdžią naktį Vilniaus
skersgatvyje“

„<...>
varžovas sustoja tarsi koks rusiškas T-74 traktorius ir niekur neskuba“

„<...>
žaidėjas sužingsniuoja ir vėl taiko mūsų komandai kalėdines nuolaidas!!!“

„<...>
titaniškų pastangų dėka pavyksta apsiginti nuo turkiškų amerikiečių“

„<...> ir
tik 3 minutės lieka iki šio beprotiško, baisaus, ir labai įdomaus trilerio
<...>“

„<...> Ar
pavyks lietuviams rasti raudonąją gėlelę, kuri sugebės išjudinti komandą?“

Tai tik keletas
„perliukų“ iš „Iškalbingojo X“ repertuaro. Kadangi mūsiškiai žaidė taip
beviltiškai, tai bent šie komentarai leido šiek tiek „nuimti garą“. Be to, tai
buvo vienas iš išskirtinių kartų, kai vakare neužmigau prie televizoriaus!!!!
Žinant, kad man tai atsitinka 6 vakarus iš 7, tai itin aukštas „aktyvumo
reitingas“ :)

Tačiau
kitavertus, kai pagalvoju apie artėjančias olimpines Pekino žaidynes ir itin
reikšmingas krepšinio rungtynes, toks lietuvių filologijos dekano kalbos būdą
primenantis komentavimas gali kur kas labiau išvesti iš kantrybės nei
nesėkmingas mūsų mylimų krepšininkų žaidimas, nes gi jis bus paprasčiausiai „ne
į temą!“ …

Tai kaipgi
neprarasti pusiausvyros ir neužversti interneto portalų komentarų puslapių
pačiais juodžiausiais komentarais apie poną „Iškalbingąjį X“? Turbūt viskas
priklauso nuo požiūrio: įjungiam „durnių“, išjungiam „smegeninį filtrą“ ir
stebim varžybas arba ieškom monotoniško Roberto Petrausko balso :) Sėkmės
išlaikant budrumą ir taupant pilkąsias nervines ląsteles :)

Laura

Šiandien nusprendžiau, kad reikia pratęsti jūsų pažintį su mūsų kaimynais. Taigi, pristatau dar vieną kaimyną, kurio vardo taip pat nežinom, todėl jį vadinam Žaliuku (vardas kildinamas nuo jo mašinos spalvos).

Taigi, jis gyvena priešais, tad neturiu jokių priekaištų dėl garsios ir neskoningos muzikos klausymo ar pan. Man jis prasikaltęs tik tuo, kad tai, kas priklauso visiems, jis laiko savu, o konkrečiau - automobilio stovėjimo vietą.

Jis po langais yra įsirengęs filmavimo kamerą ir ten stato mašiną. Tikrai nemanau, kad tai kamerai egzistuoja išrašytas leidimas, kuris būtinas, kad būtų galima filmuoti viešą vietą. Tai, kad jis ten įsirengęs kamerą ir ta vieta yra po jo langais, jam leidžia manyti, kad ta vieta jam priklauso – o tai jau mane piktina… :)

Ta vieta yra po bromu, taigi, jeigu po juo pastatomos lygiagrečiai dvi mašinos, yra įkalinamos kitos dvi. Ne kartą buvo užstatęs ir mus, bet kažkaip jam pasisekdavo, kad anksčiau išvažiuodavo.

Tylusis karas prasidėjo tuomet, kai viena kaimynė pastatė savo automobilį į „jo“ vietą. Jis jai pakėlė valytuvus ir kažkuo ištepliojo jos auto. Valytuvus visiems jis kilnoja, išskyrus mums. Kažkada pastatėm į „jo“ vietą, tai mašinukas net nepaliestas – ir taip kelis kartus. Tai nusprendėm, kad jis jaučia mums respect‘ą arba šiaip mūsų bijo… :)

Kai kartą ta pati moteriškė pastatė į „jo“ vietą, tai jis jai pakėlė valytuvus ir ją užstatė. Ryte ji jam iškvietė policiją. Kadangi jų pokalbis vyko mums po langais, tai labai kvatojomės iš jo pasiaiškinimų ir bandymų išsisukti nuo baudos. Jam skyrė 150 Lt.

Tai va, pastebėjom, kad tokių neišauklėsi be policijos pagalbos, todėl tokiu būdu ir reikia šią blogybę rauti su šaknimis iš kiekvieno kiemo…

Živilė

Kadangi mano ratai - vielabraukiai ir kartais autobusai, natūraliai norisi kuo daugiau komforto juose, ypač žiemą.

Taigi kas šiek tiek labai erzina?

o gi tai, kad vieniems neleidžiama pažeidinėti taisyklių, kitiems - net ramybę bijoma sudrumsti. Tie garbūs ponai - vadinamieji “bomžai”.

Galiu paskaičiuoti, kiek taisyklių važiuodamas viešuoju transportu pažeidžia bomžas (citatos iš Važiavimo maršrutiniais autobusais ir troleibusais Vilniuje taisyklių):

11. Keleiviams draudžiama: 

  

       11.2. važiuoti neblaiviems(girtiems) ar apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų (narkotikų, vaistų, kitų svaigiųjų medžiagų), skleidžiantiems aitrų kvapą,apsirengusiems nešvariais drabužiais, tepti ir gadinti autobuso, troleibuso išorę ir vidų - čia tai neišvengiama bomžų įvaizdžio dalis; 

      11.3. gerti (čia ir jaunimas kartais pasireiškia), šiukšlinti, triukšmauti ir kitokiais veiksmais pažeisti viešąją tvarką ir trukdyti kitiems keleiviams - na, nepažeidžia šios taisyklės, kai miega, įsmukęs į skarmalus;

13. Galinėje maršruto stotelėje keleiviai privalo išlipti - kaip išlipsi jeigu tai tavo beveik gyvenamoji vieta, o kieme taip šalta; 

18. Keleivis, įlipęs į autobusą arba troleibusą, privalo nedelsdamas pažymėti vienkartinį bilietą - tikriausiai jie net nežino, kaip atrodo toks daiktas;

23. Keleivis, pažymėjęs papildomą vienkartinį bilietą, gali vežti bagažą, užimantį ne daugiau kaip vieną papildomą keleivio vietą  - dažniausiai bomžai įlipa su savo visu turtu, t.y. keliolika “būtiniausių” dalykų prikištų daiktų/šiukšlių;

Taigi pažeidžiami 5 punktai, manau tai tikrai daug, palyginus su vargšu zuikiu, kuris tik bilietėlio nenusipirko…

p.s. čia verta žinoti, jeigu kada violetinio kuodo savininkė/kontrolierė prisikabintų:

14. Sugedus troleibusui arba autobusui, pažymėtas vienkartinis bilietas suteikia teisę keleiviui važiuoti kitu troleibusuarba autobusu iki galinės maršruto stotelės.

 Gailė